Šimtmečio istorijos. Antrasis Lietuvos banko valdytojas Vladas Stašinskas.

Šiandien spalio 10 d. Šią dieną 1874 m. gimė Valdas Stašinskas, teisininkas, politinis veikėjas ir antrasis Lietuvos banko valdytojas – juo jis buvo paskirtas 1930 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos aktu. Valdytoju jis išbuvo iki 1938 m., ilgiausiai iš visų valdytojų Tarpukariu. Prieš jį Lietuvos banko valdytoju buvo Vladas Jurgutis, ėjęs šias pareigas nuo 1922 m. spalio 2 d., banko įkūrimo dienos, iki 1929 m. spalio 31 d.

Valdas Stašinskas gimė Damelių kaime (dab. Joniškio raj.). Mokėsi Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje. Beje, kartu su A. Smetona. 1902 m. baigė teisės studijas Maskvos universitete. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Kaune advokatu ir greitai išgarsėjo kaip kvalifikuotas, iškalbingas advokatas. Užsiėmė ir politine veikla, 1907 m. išrinktas į II Rusijos valstybės dūmą, kur skleidė Lietuvos savarankiškumo idėjas. Buvo kairiųjų pažiūrų, dėl to cariniais metais buvo ir kalinamas. Nepriklausomybės priešaušryje dalyvavo draugijose, rėmusiose nepriklausomybės siekį. 1917 m. dalyvavo ir Vilniaus konferencijoje, kurioje buvo priimta rezoliucija dėl nepriklausomos Lietuvos sukūrimo.

Sudarius Lietuvos Tarybą, V. Stašinskas dirbo jos raštinės vedėju. 1918 m. pabaigoje tapo vidaus reikalų ministru ir laikinai ėjo maitinimo ministro pareigas. Įdomu, kad ministerijos tuo metu neturėjo nei automobilių, nei apsaugos, todėl kartą jis su kolegomis išsikvietė vežiką, bet, nesutarus dėl kainos, turėjo su šluotražiu ginti kolegas nuo vežiko.

1918 m. gruodžio mėn. A. Voldemarui išvykus į užsienį, V. Stašinskas trumpai ėjo ministro pirmininko pareigas.

1919 m. Vyriausybė pasitraukė į Kauną. V. Stašinskas buvo pasitraukimo iš Vilniaus priešininkas, jis teigė, kad jei lietuviai pasitrauks, niekada Vilniaus nebeatgaus. Todėl liko Vilniuje, kur buvo bolševikų areštuotas. Įdomu, kad bolševikus (Z. Angarietį, V. Kapsuką ir kitus) V. Stašinskas teisme gynė dar carinės Rusijos laikais, bet šie jo nebevertino ir nuteisė. Tačiau Lietuvoje jį vertino, todėl bolševikai pasiūlė apsikeisti kaliniais, – už V.Stašinską jie paprašė išlaisvinti 10 bolševikų, kalintų Lietuvoje.

1919 m. liepos 23 d. V. Stašinskas buvo išlaisvintas ir iškilmingai sutiktas Kaune. Čia jau į politiką nebėjo, sveikata po bolševikų kalėjimo buvo gerokai pašlijusi. Vis dėlto jis aktyviai dirbo, toliau vertėsi advokato praktika. 1920 m. buvo išrinktas Lietuvos advokatų tarybos pirmininku, vėliau dirbo įvairių įstaigų (taip pat ir Lietuvos banko) juriskonsultu. Prisidėjo ir prie Šaulių sąjungos kūrimo.

1931 m. jam pavesta atsakinga užduotis – ginti Lietuvos interesus Hagos tarptautiniame tribunole sprendžiant bylą dėl Lenkijos reikalavimo atidaryti geležinkelio susisiekimą per demarkacijos liniją. Interesai buvo apginti.

Kai V. Stašinskas buvo paskirtas Lietuvos banko valdytoju, jis pasirinko šūkį „Tvirtas litas – turto ramstis“. Vis dėlto jo paskyrimas į šį postą vertintas nevienareikšmiškai. Jo buvę kolegos prisiminimuose rašė, kad jis šių pareigų nemėgo, dažnai per posėdžius užmigdavo, o visą darbą nudirbdavo pavaduotojai. Bet, ko gero, tai nebuvo visiška tiesa, nes V. Stašinskui teko vadovauti bankui gana sudėtingu laikotarpiu. 1931 m. Lietuvą užklupo finansinė krizė. Tirpo aukso atsargos, bankams kilo bankrotų grėsmė. Vis dėlto šiuos sunkumus pavyko įveikti sugriežtinant kredito politiką ir priimant kitus svarbius sprendimus. Finansinės griūties pavyko išvengti, lito stabilumas buvo išlaikytas. Vargu ar be V. Stašinsko sprendimų (kad ir su didele patarėjų pagalba) šie tikslai būtų buvę pasiekti.

Galbūt didžiausia jo valdymo metu padaryta klaida buvo 1931 m. įteisintas lito banknotų (ne mažiau nei 20 000 Lt) keitimas į aukso luitus arba konvertuojamą valiutą. Nenumatyta, kad artėja krizė, nors pasaulyje ji jau buvo įsisiautėjusi.

1938 m. rugsėjo 30 d. Prezidento aktu V. Stašinskas jo paties prašymu buvo atleistas iš Lietuvos banko valdytojų ir paskirtas teisingumo ministru. Tuo pačiu aktu valdytoju paskirtas J. Tūbelis, kuris iki tol užėmė žemės ūkio ministro postą, o dar anksčiau jis yra buvęs ilgamečiu ministru pirmininku ir finansų ministru. Ši rokiruotė greičiausiai buvo politinis sprendimas. J. Tūbelis tuo metu labai sirgo ir jo žmonos sesers vyras, A. Smetona, matyt, parūpino jam sąlyginai ramesnę vietą. J. Tūbelis Lietuvos banko valdytoju išbuvo labai trumpai, nes po metų mirė.

1939 m. V. Stašinskas išėjo į pensiją. Sovietų okupacijos metu jam buvo atimta valstybinė pensija, konfiskuoti du dvarai Kėdainių apskrityje. Kaip tik tuo metu jis apsirgo. Nacių valdymo laikais jis jau buvo visiškai nuskurdęs. Tuo metu vėl atkurtas Lietuvos bankas skyrė jam 500 markių pašalpą. V. Stašinskas mirė 1944 m. kovo 11 d.

FacebookTwitterGoogle+