Senovės baltų dievybės, teikusios žmonėms turtą

Žmonės visais laikais siekė laimės, pripažinimo ir turtų. O į ką paprasčiausiai kreiptis, jei jų neturime, bet norime turėti? Žinoma, geriausiai laimės ir turtų prašyti antgamtinių jėgų. Savaitgalį minėjome mirusiųjų atminimo dieną Vėlines (Ilges). Ši šventė Lietuvos teritorijoje buvo minima dar tada, kai valstybė nebuvo krikščioniška, todėl dar ir šiandien Vėlinės yra mistiška šventė, susijusi su mūsų protėvių vėlėmis ir baltų dievais. Taigi turime puikią progą pakalbėti apie senąsias pagoniškas dievybes, susijusias su turtais ir pinigais.

Aitvaras

Tai bene geriausiai žinoma mitinė būtybė, kuri prisimenama ir mūsų dienomis. Juk net ir šiandien pasakome: „Ar tau aitvarai pinigų atnešė?“, „Gal aitvaras atnešė?“ ir pan. Aitvaras – tai baltų dievybė, orinė (skraidanti) būtybė, globojanti debesis, turinti ryšį su žeme ir jos turtais, materialines gerybes nešanti būtybė.

Aitvaras paminėtas daugelyje rašytinių šaltinių. Jo pavidalai įvairiausi: tai ir gyvatė (ugninė, skraidanti), ir juodas gaidys, ir juodvarnis, ir slibinas, ir viesulas ir t. t. Įdomu, kad pirmą kartą jis paminėtas pirmoje lietuviškoje knygoje – Mažvydo „Katekizme“.

Kol kas nesutariama dėl jo vardo kilmės. Kildinamas jis ir iš žodžių „aiti“ (perėjūnas, nenuorama, padauža), ir „varas“ (dinamiška jėga – nepaprastai greitas judėjimas), ir iš žodžio „aitauti“ (maldyti, raminti), ir iš žodžių „tvora“, „tverti“, ir iš iranėnų pativāra, kaip ir lenkų poczwara („piktoji dvasia, košmaras“).

Aitvaras kartu yra ir piktas, ir geras. Jis gali bausti (pvz., sukelti gaisrą, ar pasivertęs viesulu sunaikinti pasėlius), bet gali ir nešti turtus. Dažnai žmogus net nenutuokia turintis aitvarą, nors jo namuose visada yra gėrybių. Aitvaras globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto: javų, linų, pinigų, dažniausiai atimtų iš turtingų gobšuolių. Aitvaras gali nešti pinigus, auksą, sidabrą ir kitas gerybes. Iš aitvaro turtą galima ir atimti: pamačius jį lekiantį, reikia tuoj pat nauju arba surūdijusiu peiliuneatsigręžiant atgalia ranka prismeigti prie žemės švarko skverną arba sau kaip nors durti peiliu arba ištraukti savo drabužių sagą, greitai atsisegant švarką ir pan.

Aitvarą galima prisijaukinti maitinant jį kiaušiniene, pienu, medumi ar kitomis gėrybėmis. Padavimuose galima aptikti ir būdų, kaip aitvarą prisijaukinti. Pvz., išperinti juodo gaidžio padėtą kiaušinį arba gauti aitvarą už velniui atiduotą sielą.

Įvedus krikščionybę, aitvaras tapo labiau neigiama būtybe, kuri vagia ir skriaudas daro, bet žmonių atmintyje jis ir po šiai dienai išlikęs kaip turtų nešėjas ir pagalbininkas.

Kaukas

Ši būtybė kartais siejama ar tapatinama su aitvaru. Kaip ir aitvaras, kaukas taip pat neša turtus, bet yra esminių skirtumų. Visų pirma, tai ne oro, o chtoninė (požemių) dievybė, antra, ji ne zoomorfinė (gyvūnų pavidalo), o antropomorfinė (žmogiško pavidalo) būtybė. Trečia, tai tik geros būtybės, kurios niekada neneša pinigų, bet žmogų apdovanoja kitais turtais. Tai požemių žmogeliai, dažnai vilkintys žalius, mėlynus ar raudonus drabužius, skarmalus. Buvo matomi naktį mėnesienoje arba miglotą dieną.

Žodis „kaukas“ kildinamas iš senovės baltų žodžių „kaukolas“, „kaukolis“, reiškiančių žemės grumstą. Šis žodis ir apibūdina kauko dydį ir tai, kad jis kilęs iš žemės.

Kaukai yra vegetarai, jiems aukojama duona, pienas, alus, o už aukas jie tiekia žemės ūkio produktus (javus, šieną), kartais atneša drabužių ar daiktų, kurie niekam nepriklauso ir yra niekam nereikalingi.

Kauką galima prisijaukinti, tiksliau sudaryti su juo savotišką sutartį. Kaukas apsireiškia sodyboje palikdamas kokį nors nereikšmingą daiktą, kad ir skiedrą. Jei šeimininkas jį priima, tada kaukas gali pasirodyti apsikarstęs skarmalais arba visai nuogas, tokiu atveju šeimininkai pasiūdavo kaukui drabužėlius iš lino, drabužėliai buvo savotiška alga kaukui. Kaukai taip pat būdavo maitinami, už ką atsilygindavo turtais.

Barstukai

Šios senovės baltų būtybėlės labai panašios į kaukus, bet kartu ir kitokios. Tai irgi maži žmogučiai, nykštukai (dar vadinami barzdukais ar net bezdukais), bet gyvenantys ne sodybose, o gamtoje, laukuose, miškuose, po medžiais. Jų dydis – uolektis (apie 60 cm), o kai kuriuose šaltiniuose jie nurodomi buvę ir dar mažesni, vos piršto dydžio. Vyrų barzdos siekė kelius. Vyrai nešiojo raudonas kepuraites, o moterys baltus šydus. Juos galima matyti naktį mėnesienoje.

Sūduviai juos laikė žemdirbystės dievo Puškinaičio pagalbininkais. Pagrindinė jų funkcija – gausinti (nešti į kluonus), saugoti javus ir kitokiu būdu teikti namams palaimą. Ko gero, ir jų pavadinimas siejamas su žodžiu „barstyti“, „berti“ (turtus). Barstukai padeda praturtėti, bet už negerus darbus gali iš namų turtą ir išnešti.

XVI a. „Sūduvių knygelėje“ rašoma, kad naktį barstukai kluone rengia puotą (valgo ten šeimininko specialiai atneštą duoną, sūrį, sviestą, geria alų), o ryte šeimininkas, radęs jų valgyto maisto liekanų, džiaugiasi, kad dievai jam palankūs ir atneš gausų javų derlių, o jei maistas neliestas – laukia nelaimės.

Pilnytis

Tai vakarų baltų (prūsų) turto ir pertekliaus dievas. Dažniausiai minimas kartu su kitais derlingumo, sveikatos, vaisingumo dievais PuškaičiuPatrimpu ir Aušautu. Šis dievas praturtina ir papildo aruodus, todėl jam aukojama pavasarį prieš ariant žemę ir rudenį, nuėmus derlių. Vėlesniuose šaltiniuose jis buvo vadinamas pilvyčiu ir tapatinamas su Cerera (graikų derlingumo deive) arba Plutu (graikų mitologijoje – turto personifikacija). Jo pavadinimo kilmė dvejopa, arba iš žodžio „pilnas“, arba prūsų kalbos „pilv(a)s“ – turtas.

Tyrinėtojų nuomone, Pilnytis buvo dievas, atsakingas už ekonomine prūsų sferą, bet dažniausiai ta sfera tapatinama ne su pinigais, o su javais ir derliumi.

Skalsa

Ši dievybė minima XVII a. rašytiniuose šaltiniuose ir siejama su gausa, palaima, pilnatve bei kornukopija (gausybės ragu). Šaltinių teigimu, šią dievybę garbino nadruviai, turėjo ir jai skirtą šventę, kurios metu kiekvienam žmogui buvo iškepamas kepaliukas duonos iš pirmųjų iškultų grūdų. Kepaliukai buvo dedami į aruodus, siekiant, kad šie būtų pilni grūdų.

Pats žodis „skalsa“ siejamas su lietuvių „skalauti“ arba „skaldyti“ (siekiant gausinti turtus).

Yra gausybė apeigų, susijusių su duonos ir gyvenimo skalsinimu: duona būdavo šeriama šuniui, vestuvės buvo švenčiamos tik per pilnatį (kad gyvenimas būtų pilnas), ratu apeinami ar apariami gyvenamieji namai, ratu apnešami ir kūčių valgiai ir t. t. Visi papročiai susiję su skalsa.

Vėliau lietuvių kultūroje žodis skalsa ilgą laiką buvo valgančiųjų pasveikinimo žodelis. Skalsa – tai tiek kokio nors daikto savybė (t. y. taupumas, gebėjimas mažame kiekyje sutalpinti daug galios), pvz., duonos, miltų, nalkų skalsa, derliaus skalsa, tiek bendra laimės, gerovės, pritekliaus sąvoka, abstrakcija (namų skalsa).

Velnias

Šiandien, krikščionybėje, velnias jau siejamas su blogiu, piktumu ir tamsa, todėl jį labai keista matyti šiame sąraše. Bet senovėje velnias nebuvo tik piktoji dvasia, jis buvo siejamas ir su turtais.

Tai chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet bausti nesąžiningus žmones, skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.

Jis dažnai siejamas su slavų senovės dievu Velesu, kuris, be minėtų funkcijų, buvo ir galvijų, derliaus globėjas. Jo vardas irgi gali būti siejamas su slavų žodžiu „volos“ – plaukas (plaukuota būtybė). Taip pat žodis siejamas ir su mirtimi (vėlė), ir su žodžiu „regėtojas, pranašautojas“, ar su šlapiomis vietomis (balomis, liūnais, ežerais).

Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). O kartais jie pasirodydavę ir kaip antropomorfinės būtybės. Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose. Siejamas velnias ir jau su anksčiau aprašytu kauku.

Anksčiau vadintas velu, jis netgi buvo vienas iš trijų svarbiausių baltų dievų, kartu su Dievu ir Perkūnu. Vėliau buvo nudievintas.

Be visų kitų savybių, jis buvo susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu. Globojęs neturtinguosius, netgi rėmęs juos pinigais. Dėl to senovėje tai nebuvo vien tik blogio, tamsos ar mirties, bet ir turtų, pinigų šaltinis.

 

FacebookTwitterGoogle+