Pirmųjų bankų istorija

Bankinių operacijų užuomazgų (vertybių saugojimo, skolinimo natūra už palūkanas ir pan.) pastebima jau III–I tūkst. pr. Kr. Senovės Egipte, Mesopotamijoje ir kituose kraštuose.

Bankininkystės atsiradimas siejamas su V–IV a. pr. Kr. antikine Graikija, kai priimami saugojimui indėliai pradėti naudoti teikiant kreditus ir atliekant kitas finansines operacijas, o intensyviai vystantis prekybai atsirado poreikis tikrinti ir įvertinti monetas, nukaldintas įvairių Graikijos miestų – polių – kalyklose ir keisti jas į vietos pinigus. Saugojimui priimti pinginiai indėliai pradėti naudoti teikiant kreditus verslui vystyti ir kitoms reikmėms.

Viduramžiais pirmieji bankai atsirado XII–XIII a. Italijoje. Žodis „bankas“ yra kildinamas iš itališko žodžio banco, reiškiančio stalą ar suolą, prie kurio sėdėdavo žmonės, besiverčiantys pinigų keitimo, priėmimo ar skolinimo funkcijomis. Šiaurės Italija tapo visos Europos finansų centru, kuriame atsirado pirmieji viduramžių luominiai bankai, galėję keisti, saugoti, skolinti, pervesti pinigus ir vykdyti kitas bankines operacijas.

Senųjų bankų bankrotai buvo paprastesni nei šiais laikais – keičiančio pinigus ar skolinančio stalas būdavo sulaužomas arba apverčiamas, taip paskelbiamas bankrotas (it. bancarotta – sulūžęs stalas).

FacebookTwitterGoogle+