Pinigų klastojimo istorija

Pinigų klastojimas mena pinigų atsiradimo laikus. Pinigų padirbinėjimas visada laikytas vienu sunkiausių nusikaltimų. Dažnai ši veikla būdavo įtraukiama į baudžiamuosius aktus, o pinigų falsifikatoriams buvo taikomos griežčiausios bausmės. Dar senovės Graikijoje, atsiradus pirmosioms monetoms, neilgai trukus jos imtos klastoti. Sidabrinių ar auksinių monetų šoninės briaunos buvo skutamos, siekiant rinkti vertingąjį metalą  ir kartu neiškraipant originalaus vaizdo. Kitas populiarus klastojimo būdas buvo pigesnį metalą padengti brangesniųjų sluoksniais.

Netrukus atsirado ir prevencinių priemonių, leidžiančių visuomenei apsisaugoti nuo sukčių – monetos buvo ridenamos taip tikrinant jų briaunas, o antai lietuviški ilgieji pinigai būdavo įpjaunami – taip tikrintas metalo vidus.

Plintant pinigų klastojimo „verslui“, būtent Romos imperija išsiskyrė originaliomis bausmėmis klastotojams. Jie dažnai būdavo pasmerkiami myriop (dažniausiai nukryžiuojant). Aristokratams ir elito atstovams bausmė būdavo švelnesnė – katorga arba tremtis. O nekilmingieji ir vergai dažnai būdavo pasmerkiami visuomenės pasilinksminimo reginiu vadintoms gladiatorių kautynėms.

Viduramžiais monetos taip pat plačiai klastotos. Besikuriant pirmosioms Europos valstybėms monetų dizainas tapo paprastesnis. Dėl šios priežasties gerokai smuko pinigų kokybė, naudoti pigesni metalai. Monetų padirbinėjimas buvo populiarus ir tarp aristokratų, kilmingųjų, pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Filipas IV, dar vadinamas Karaliumi Klastotoju, buvo įklimpęs į dideles skolas, todėl liepdavo dvariškiams klastoti pinigus: tauriuosius metalus keisti pigesne alternatyva.

Dėl didelio masto klastojimo pinigų vertė dažnai būdavo tikrinama: monetos būdavo sveriamos, o jų kietumas ir tikrumas testuojamas dantimis. Plačiai išplitęs pinigų falsifikavimas kaip nusikaltimas pradėtas įtraukti į tuometinius baudžiamuosius teisės aktus, pavyzdžiui, LDK 3-iajame statute įtvirtintas įstatas skambėjo taip:

„ Jei kas nors padirbinėtų mūsų monetas, perlydytų ir apipjaustytų , taip pat ir mūsų monetų kaldinimo meistrai, kurie auksą, sidabrą ir kitas medžiagas, skirtas ir priklausančias monetų kaldinimui, padirbinėtų, išlydytų, maišytų savo naudai, o valstybės žalai, ir tai būtų įrodyta, tokie turi būti be gailesčio nubausti mirtimi sudeginant. Taip pat ir auksakaliai, kurie auksą ir sidabrą padirbinėtų maišydami varį, cinką ar alavą, ir tai būtų įrodyta, tada jie turi būti nubausti mirties bausme sudeginant, o tam, kam padaryta žala, iš jų turto turi būti atlyginta“.

Visame pasaulyje bausmės už nesąžiningą monetų naudojimą buvo ypač žiaurios. Nusikaltėliai būdavo kariami, ketvirčiuojami, verdami aliejuje. Viena „originaliausių“ bausmių buvo vykdoma Rusijoje, kurioje XVI a. padirbinėtojams buvo nukertamos rankos, o į burną pilamas alavas iš padirbtų monetų.

Nepaisant bausmių, pinigai padirbinėjami buvo visais laikais ir visuose kraštuose. XVII–XVIII a. padirbinėtojams ypač palanki terpė susidarė Amerikoje esančios Didžiosios Britanijos teritorijose. Čia klastotojai naudojosi valiutų gausa, atskirti padirbtas monetas nuo suklastotų buvo nemenkas uždavinys. Kolonijinės Amerikos teritorijose dažniausiai buvo padirbinėjamos sidabrinės monetos, jų sudėtį maišant su variu. Vėliau, išleidus įstatymą dėl draudžiamo padirbinėjimo Amerikos žemėse bei taikant mirties bausmę, klastotojai naudojosi jo spraga ir monetas ėmė padirbinėti Europoje, iš čia jie jas parsisiųsdavo už Atlanto. Kolonijos Amerikoje susidūrė ir su spausdintų pinigų klastotėmis – jos pradėtos gaminti Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės karo metu, taip siekiant susilpninti kolonijų ekonomiką ir įgyti pranašumą kare. XVIII–XIX a. Amerikoje cirkuliavo begalės padirbtų banknotų, šalyje jie sukėlė infliaciją. Pirmasis karą pinigų klastotojams paskelbė JAV politikas B. Franklinas, liepęs patobulinti pinigų spausdinimo techniką: dolerių dizainas tapo detalesnis ir pradėtos naudoti sudėtingesnės bei brangesnės technologijos. Taip pat kovojant su padirbinėjimu buvo planuojama dolerių dizainą keisti kas 7–10 metų.

Susikūrus Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir įvedus vieną nacionalinę valiutą – dolerį, klastotojų rasdavosi vis rečiau. Problema vėl atsinaujino pilietinio karo metu, kai pietų valstijos pradėjo naudoti Didžiosios Britanijos taktiką ir šiaurinėse valstijose į apyvartą paleido didelę sumą padirbtų banknotų.

Būtent pastarąją praktiką perėmė ir vėlesnių amžių, pavyzdžiui, XX a., karo strategai. Būtent pinigų, ypač banknotų, padirbinėjimu pasižymėjo Vokietija pasaulinių karų metu.

Pinigai, žinoma, padirbinėjami ir šiais laikais, o kartais tai vis dar daroma valstybiniu mastu. 1980–2000 m. pasaulyje buvo galima aptikti ypač geros kokybės padirbtų JAV dolerių banknotų, kurie dar buvo vadinami „superdoleriais“. Spėjama, kad jie gaminti Šiaurės Korėjoje, kur doleriai buvo gaminami tikrai ne privačia iniciatyva. Šiandieninės technologijos šiuos dolerius gana lengvai atskiria, visgi padirbinėtojų technologijos taip pat gerėja ir padirbti pinigai vis dar yra didelė problema, nes, atsiradus naujų technologinių galimybių, falsifikavimas tapo populiaresnis ir didėja suklastotų pinigų sumos.

Valstybėse bausmės skiriasi – dažniausiai gresia įkalinimas nuo kelių metų iki gyvenimo galo. Tarpukario Lietuvoje bausmė už pinigų klastojimą, nurodyta baudžiamajame statute, buvo iki 12 m. sunkiųjų darbų kalėjime. Šiandien bausmės sušvelnėjusios. Nusikaltėliai baudžiami bauda, didžiausia bausmė – 10 metų kalėjime.

FacebookTwitterGoogle+