Lietuvos komercijos bankas

Lapkričio 28 d. lygiai prieš šimtą metų Lietuvos Ministrų kabinetas patvirtino Lietuvos komercijos banko (nuo 1927 m. – Lietuvos komercinio banko) įstatus. Juos tvirtinant, iš pavadinimo išbrauktas žodis „Baltijos“. Oficialiai bankas įsteigtas 1920 m. rugpjūčio 3 d. stambių Lietuvos verslininkų pastangomis.

Lietuvos komercijos banko steigėjai

Turbūt žymiausi verslininkai, prisidėję prie Lietuvos komercijos banko steigimo, ir stambiausi šio banko akcininkai buvo R. Tilmansas ir N. Soloveičikas.

Tilmansas – vokiečių kilmės verslininkas. Į Lietuvą jis atvyko dar XIX a. pab. Čia su šeima jis įsteigė ir valdė ne vieną fabriką, daugiausia vertėsi metalo apdirbimu ir gamyba. Bene garsiausia Richardo ir jo brolių įmonė buvo „Broliai Tilmansai ir ko.“. Jam priklausė ir vienas didesnių saldainių fabrikų tarpukario Lietuvoje „Tilka“, kitos bendrovės. Tilmansai buvo laikomi Lietuvos pramonės kūrėjais. Tilmansai buvo ir didžiausi Lietuvos komercijos banko akcininkai.

Viena turtingiausių tarpukario Lietuvoje šeimų buvo Soloveičikai. Tai sena Kauno žydų giminė, nemažai investavusi į privatų verslą. Ypač stambus verslininkas buvo Nikolajus Soloveičikas, kuriam priklausė keletas įmonių. Kartu su R. Tilmansu jis įkūrė vieną didžiausių draudimo bendrovių „Lietuvos Lloydas“, jam priklausė ir gana sėkminga bendrovė „Soloveičikas ir sūnūs“. Leontijus ir Nikolajus Soloveičikai buvo vieni Lietuvos komercijos banko steigėjų, daugelį metų, iki 1939-ųjų, banko valdybai vadovavo L. Soloveičikas. Soloveičikai buvo antri pagal Lietuvos komercijos banko turimų akcijų skaičių. 1939 m. jie šias akcijas pardavė Tilmansų šeimai.

Lietuvos komercijos banko įsteigimas

Pagal banko įstatus banko tikslas buvo finansuoti pramonę ir prekybą, o akcinio kapitalo dydis buvo 1 milijonas auksinų. Jis buvo surinktas išleidus 4 000 akcijų, kurių kiekvienos nominalioji vertė buvo 250 auksinų. Akcijos buvo nevardinės. Lietuvos komercijos bankas turėjo savo valdybą (ją sudarė akcininkai, turėję ne mažiau kaip 50 akcijų), tarybą (ją sudarė akcininkai, turėję ne mažiau kaip 20 akcijų), visuotinį akcininkų susirinkimą. Valdyboje ir taryboje galėjo būti ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai (pagal įstatymą ne daugiau kaip trečdalis visų valdybos, tarybos narių).

Spartėjant auksino infliacijai, mažėjo ir akcinis banko kapitalas, todėl reikėjo jį nuolat didinti. Iki 1925 m. banko akcinis kapitalas buvo didinamas kasmet, o prieš pat įvedant litą jis padidėjo iki 8 milijonų auksinų. Taip bankas įveikė atsilikimą nuo kitų bankų, nes jį steigiant, šis bankas turėjo mažiausią kapitalą iš visų.

1922 m. spalio 2 d., įvedus litą, banko akcinis kapitalas buvo perskaičiuotas į litus santykiu 16:1 (akcininkams toks kursas buvo nelabai palankus) ir prilygintas 0,5 milijono litų. Vis dėlto per keletą metų akcinį kapitalą pavyko padidinti daugiau kaip tris kartus.

Iki 1926 m. didžiausi banko akcininkai buvo Tilmansų šeima (turėjo apie 300 000 litų vertės akcijų), Soloveičikai (apie 250 000 litų vertės akcijų) ir užsienio bankai. Tai buvo trys stambūs Vokietijos bankai: Darmštadbankas, Karaliaučiaus rytų prekybos bankas ir Dancigo bankas. Šie bankai turėjo apie trečdalį visų banko akcijų. Dėl to banko valdyboje ilgą laiką buvo ir Vokietijos piliečių, banke dirbo ir daug vokiečių tarnautojų. Inkasatorius ir vertybes bankas buvo apdraudęs taip pat Vokietijoje.

Lietuvos komercijos bankas po 1927 m.

1927 m. bankas pradėjo dirbti pagal naujus įstatus, suderintus su 1925 m. Akcinių bankų įstatymu. 1927 m. numatytas privalomas akcinio kapitalo minimumas (2 milijonai litų), kuris buvo sukauptas tik 1929 m., bet nuo to laiko taip ir nesikeitė. Pagal šį rodiklį Lietuvos komercijos bankas buvo vienas iš trijų mažiausių, bet jis buvo atsargos kapitalo didinimo lyderis, nes sukaupė beveik milijoną litų.

Vis dėlto jo galią lėmė ne tik akcinio kapitalo dydis. Dėl ryšių su Vokietija šiam bankui buvo plačiai prieinamos užsienio paskolos. Skolintasi iš Vokietijos, Anglijos, palaikyti glaudūs ryšiai su visų Europos, Amerikos, net Afrikos bankais, taip pat ir pačiais garsiausiais. Korespondentai savo sąskaitose Lietuvos komercijos banke laikė dideles sumas, o pats bankas pagal bankines operacijas užėmė net antrą vietą tarp visų Lietuvos akcinių bankų. Ko gero, tai lėmė bendradarbiavimas su užsieniu ir mažesnė priklausomybė nuo vietinės indėlių rinkos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad per šį banką buvo sudaryta net 75 procentai Lietuvos valiutinių sandorių? su užsieniu. Šiame banke einamąsias sąskaitas laikė daugelis užsienio atstovybių ir piliečių. Vis dėlto, 1931 m. Lietuvą pasiekus Didžiajai ekonominei krizei, prasidėjusiai 1929 m., tarp bankų indėlininkų kilo panika. Labiausiai atakuojamas buvo Lietuvos komercijos bankas – per metus jis neteko daugiau kaip pusės turėtų indėlių, o nuo visiško žlugimo jį išgelbėjo tik Lietuvos banko pagalba, gausios kredito injekcijos. Pasitikėjimas banku sugrįžo tik apie 1936 m.

Vis dėlto bankas išliko daugiau ar mažiau stabilus. Jis vengė didesnio nuosavo kapitalo panaudojimo turtui, turėjo mažiausias investicijas iš visų bankų, o tai didino jo likvidumą. Bankas neteikdavo didelių paskolų (iki 100 tūkst. litų). Didesnes paskolas gaudavo tik banko savininkų įmonės. Bankas pirko nemažai įvairių bankų akcijų (Klaipėdos prekybos ir pramonės banko, Centralinio žydų banko, Lietuvos banko ir kitų), vėliau pirko ir Lietuvos įmonių akcijų.

Bankas turėjo tik tris skyrius – Kybartuose, Šiauliuose ir Panevėžyje. 1940 m. atgavus Vilnių, banko skyrius kurį laiką veikė ir čia. Kitur iš dalies skyrių funkcijas atlikdavo privatūs banko inkasatoriai.

1926 m. duomenimis, tarnautojai per mėnesį uždirbdavo vidutiniškai 450 litų algos. Taip pat buvo sukurta šelpimo sistema. Tuo tikslu banke buvo sukurtos dvi šelpimo sąskaitos. Į vieną iš jų buvo pervedamos sirgusių banko tarnautojų iš ligonių kasos gautos pašalpos, todėl sirgusiems bankas mokėjo visą algą, surinkti pinigai buvo skirti tarnautojams ypatingais atvejais (esant sunkiai padėčiai, kai reikėdavo ypatingo gydymo ir pan.), o antroji šelpimo kasa buvo sudaroma kasmet į ją skiriant dalį pelno.

Lietuvos komercijos bankas užsiėmė ir dosnia labdara. Jo labdara, 1936–1937 m. duomenimis, sudarė 1/3 visų bankų (be Ūkio banko) suteiktos paramos.

1922–1939 m. bankas uždirbo 2,5 mln. litų pelno.

FacebookTwitterGoogle+