Lietuviškos 1925 m. laidos monetos

1922 m. Lietuvos bankas sėkmingai įvykdė pinigų reformą ir įvedė pirmuosius nacionalinius pinigus – popierinius litus ir centus. Tai padėjo nutraukti piniginę uniją su Vokietija, sumažino jos įtaką Lietuvos ekonomikai ir pinigų sistemai. Itin dažnas smulkiųjų nominalų banknotų naudojimas ir susidėvėjimas (smulkūs centų banknotai sudarė 70 procentų visų apyvartoje buvusių banknotų) paskatino Lietuvos vyriausybę svarstyti monetų kalybos klausimą. 1924 m. birželio 20 d. Seimas priėmė Monetų įstatymą, kuris Valstybės iždui suteikė išimtinę teisę kaldinti ir leisti į apyvartą aliuminio bronzos, sidabro ir aukso monetas. Bronzinių monetų kaldinimo sutartis buvo pasirašyta su Birmingemo firma King’s Norton Metal Works, o sidabrinių monetų kaldinimas patikėtas Anglijos karališkiesiems monetų rūmams Londone. Pirmosios lietuviškos monetos apyvartoje pasirodė 1925 m., o jų gipsinius modelius sukūrė skulptorius Juozas Zikaras. Tai buvo bronzinės 1, 5, 10, 20 ir 50 centų bei sidabrinės1,2 ir 5 litų monetos (praba Ag 500). Visų monetų averse dominavo vieningas simbolis – vaizduojama valstybės herbo figūra – raitelis (vytis), o jam iš kraštų įkomponuotas užrašas Lietuvos Respublika, žemiau jo – Gediminaičių stulpai ir data. Monetų reverse įkaltas nominalas ir įvairūs augaliniai motyvai: žydintis linas (1 ir 5 centų), miežio ir avižos varpos (10, 20 ir 50 centų), ąžuolo (1 lito) ar rūtos (2 litų) šakelės, tulpės (5 litų). Iš viso buvo nukaldinta 42 mln. bronzinių ir 10 mln. sidabrinių monetų.

1936 m. įsteigta Lietuvos monetų kalykla ir nukaltos naujo pavyzdžio monetos. Plačiau apie tai staripsnyje Monetų kalyklos Lietuvoje

 

FacebookTwitterGoogle+