Kodėl metame monetas į vandenį?

Būdami prie jūros, į ją metame monetą, lyg pažadėdami sau čia vėl sugrįžti. Lankydamiesi Romoje, keliaujame prie garsiojo Trevi fontano ir monetą metame į jį, lyg išreikšdami meilę Romai. Vakarų Europoje populiarūs norų šuliniai, sugalvojus norą, reikia įmesti į jį monetą, tada šis noras išsipildys. Iš kur visi šie papročiai? Pasirodo, juos išpopuliarino senovės reliktai, higienos svarba ir modernūs popkultūros atributai.

Archajiškoje Europoje, kai čia dar nebuvo susikūrusios valstybės, o klajojo įvairios gentys ir tautos, žmonės labiau pasikliovė antgamtinėmis dievybėmis nei pačiu savimi. Civilizacijos aušroje buvo daug problemų: maisto trūkumas, ligų gausa, įvairūs gamtiniai pavojai ir dar daug kitų. Viena iš didžiausių problemų buvo geriamojo vandens trūkumas. Dažnai buvo sudėtinga rasti tinkamų vandens versmių, todėl jas aptikus buvo tikima, kad tai yra ne kas kita, o pačių dievų dovana. Šis supratimas išliko ir pradėjus statyti pirmuosius šulinius, kurie tapo lyg savotiškomis šventyklėlėmis, prie kurių dažnai stovėdavo ir dievo statulėlė. Padėka dievams buvo išreiškiama malda, palydima aukomis. Pasirodžius monetoms (VII a. pr. Kr.) ir suvokus jų reikšmę, jos tapo ir puikia „atsiskaitymo“ dievams priemone. Monetos buvo pradėtos mėtyti į šulinius, šitaip siunčiant maldą dievams. Vėliau tai tapo papročiu sugalvoti norą ir įmesti monetą į šulinį (tiesa, kai kur buvo tikima, kad noras išsipildys, jei moneta nukris aversu į viršų). Štai archeologai Anglijoje, Nortumberlando vietovėje, aptiko senovinio keltų šulinio liekanas, kuriame aptikta net apie 16 000 skirtingų Romos laikų monetų, paaukotų vietinei keltų šaltinių deivei Koventinai. Įdomu, kad, kaip ir šiaip laikais, vietiniai gyventojai mėtė ne pačias brangiausias monetas. Kai kurie mokslininkai kelia versiją, kad vanduo, į kurį buvo metamos monetos, buvo laikomas šventu, nes dėl sidabro ir vario savybių vanduo dar labiau praskaidrėdavo ir pašvarėdavo, sunaikindavo bakterijas, todėl šis paprotys senovėje tapo dar gajesnis. Įdomu, kad metamos buvo ne tik monetos, bet ir kiti dalykai, pvz., drabužių dalys (sagos, rūbų atplaišos ir pan.), nes tikėta, kad apsivilkus drabužį, kurio dalis įmesta į šventą šulinį, bus galima pagyti nuo visų ligų. Šiandien senovės dievais jau retai kur tikima, bet papročiai liko.

Turbūt garsiausias fontanas, į kurį metamos monetos, yra Trevi fontanas Romoje. Originali fontano vieta išliko dar nuo Senovės Romos laikų! Jis yra pastatytas trijų senovės kelių (lot. Tre vie – trys keliai) sankirtoje, kurioje buvo paskutinis Romos Virgo akveduko taškas, nutolęs nuo tuometinės Romos centro apie 21 km. Tradicija įmesti monetą į šį akveduką prašant sveikatos, egzistavo ir tais laikas, išliko ir iki mūsų dienų, kai akvedukų nebeliko, o fontanas yra, nors ir pastatytas XVIII amžiuje. Tradicija mesti monetas egzistuoja ir šiandien, tai yra viena iš populiariausių turistų atrakcijų Romoje. Tiesa, jos simbolizmas jau kitas, monetą reikia mesti per petį, šitaip pažadama grįžti į Romą. Ši tradicija jau buvo gerokai apmirusi iki 1954 m., kai pasirodė JAV filmas „Trys monetos fontane“. Filmo kūrėjai tradiciją interpretuoja savaip: įmetęs monetą, tu grįši į Romą, įmetęs dvi, įsimylėsi Romos gyventoją, o įmetęs tris, netgi su juo ar ja susituoksi.

Pasirodžius šiam filmui, tradicija išpopuliarėjo visame pasaulyje ir dabar Trevi fontanas yra nuolat apgultas turistų, o kasdien iš jo Romos valdžios tarnybos išžvejoja net apie 3 000 eurų! Pinigai skiriami miesto reikmėms. 2016 m. turistai fontane paliko daugiau nei 1,5 milijono eurų. Žinoma, tai didžiulis pinigų kiekis, todėl atsiranda gudruolių, kurie pinigus bando pasisavinti. Romos valdžia kaip įmanydama su tuo kovoja.

Ši poppasaulio padiktuota tradicija pasiekė ir kitas šalis, taip pat ir Lietuvą. Todėl apsilankę Palangoje, ne tik būtinai turime palydėti saulę ant tilto, bet ir įmesti į jūrą monetą.

FacebookTwitterGoogle+