Kas vaizduojama ant eurų monetų? Vokietija

Šiais metais Lietuva mini euro įvedimo penkmetį. Nuo 2015 m. mūsų kišenėse šiugžda eurų banknotai ir žvanga eurų monetos. Banknotai vienodi, o monetos – ypatingos. Viena eurų monetų pusė yra bendroji, kita – nacionalinė. Pagal nacionalinę pusę galima atpažinti monetą išleidusią šalį. Lietuva nusprendė, kad visų nominalų lietuviškų eurų monetų nacionalinės pusės dizainas bus vienodas – jose bus pavaizduotas vytis. Prie šio vaizdo, ko gero, esame labiausiai pripratę. O ar atkreipiame dėmesį į tai, kas pavaizduota ant kitų šalių monetų nacionalinių pusių? Šiame naujame straipsnių cikle aprašome visų euro zonos šalių monetų nacionalines puses, jų atsiradimo kilmę, istoriją ir susijusius įdomius faktus.

Šiandien pristatome Vokietiją – jos monetų, be lietuviškų ir galbūt latviškų, savo kišenėse galime nešiotis, ko gero, dažniausiai.

Vokiškų eurų monetų kūrimas

Vokietijoje 2002 m. sausio 1 d. oficialiai pradėjo cirkuliuoti eurų monetos ir banknotai. Jie pakeitė iki tol cirkuliavusias Vokietijos markes. Vokiškoms eurų monetoms Vokietijos valdžios atstovai ir numizmatikos ekspertai išrinko tris skirtingus vokiškų eurų monetų dizainus, sukurtus skirtingų dailininkų. 1, 2, 5 centų monetų dizainą kūrė Rolf Lederbogen, 10, 20, 50 centų monetų – Reinhart Heinsdorff, o 1 ir 2 eurų monetų – Heinz Hoyer ir Sneschana Russewa-Hoyer.

Monetos kalamos pačioje Vokietijoje, penkiose čia esančiose monetų kalyklose. Kurioje kalykloje nukalta moneta, galime suprasti pažvelgę į pačią monetą. Be pačio paveiksliuko bei mums įprastų dvylikos žvaigždučių, išleidimo metų, galime matyti ir mažą raidelę, reiškiančią konkrečią kalyklą iš vieno iš penkių Vokietijos miestų: A – Berlyno, D – Miuncheno, F – Štutgarto, G – Karlsrūhės, J – Hamburgo. Seniausia monetų kalykla – Berlyno, antra seniausia – Miuncheno ir t. t. Dalis kažkada veikusių kalyklų jau uždarytos (B – Hanoverio / Vienos, C – Frankfurto prie Maino, E – Drezdeno, H – Darmštato).

Vokietija kiekvienais metais kala apyvartines vokiškų eurų monetas ir pagal kiekį monetų nukala daugiausia Europoje, ko gero, todėl tikimybė iš piniginės ištraukti būtent vokiškų eurų monetų yra bene didžiausia.

1, 2, 5 centų monetų dizainas

Ant šių monetų pavaizduota ąžuolo šakelė, primenanti ant buvusių Vokietijos pfenigų monetų vaizduotą motyvą, mat, ąžuolo šakelė buvo bene pagrindinis Vokietijos smulkiųjų monetų, cirkuliavusių iki euro įvedimo, akcentas.

O kodėl ąžuolas? Šis medis buvo svarbus nuo neatmenamų laikų kaip šventas medis, kuriame gyveno dvasios, daugelyje tautų už savavališką ąžuolo nukirtimą grėsė mirtis. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje buvo tikima, kad tai Dzeuso medis, nes į jį dažnai trenkdavo žaibas, o pagal graikų tikėjimą Dzeusas taip išreikšdavo meilę ąžuolui. Panaši reikšmė išliko ir senovės Romoje, kur auksinėmis ąžuolo šakelėmis buvo apdovanojami garbingiausi imperijos piliečiai.

Garbino ąžuolą keltai, baltai, žinoma, ir germanų gentys. I a. išleistoje knygoje „Germanija“ jos autorius Tacitas dabartinę Vokietijos teritoriją aprašė kaip padengtą pelkėmis ir medžiais, o kitas Tacito amžininkas, istorikas Plinijus, įvardijo, kad žemė pilna ąžuolų ir jie čia garbinami bei saugomi. Jų reikšmė pasikeitė, kai krašte buvo įvesta krikščionybė, ąžuolai naikinti kaip pagoniškas reliktas ir ąžuolų svarba sumenko. Iš nukirstų ąžuolų dažnai buvo statomos ir krikščioniškos šventyklos.

Ąžuolas buvo reikšmingas ir Renesanso epochoje, o vėliau tapo įprastu galios ir ilgaamžiškumo simboliu. XVIII a. ąžuolas tapo ir Vokietijos simboliu. Vieną 1772 m. naktį Getingeno mieste susirinko šeši vietinio universiteto studentai, jie po ąžuolu prisiekė stiprinti Vokietijos galią ir priešintis atvykėliams. Šie studentai vėliau tapo garsiais Vokietijos nacionaliniais poetais ir vienas iš jų literatūrinių simbolių buvo ąžuolas. Šis medis taip pat buvo svarbus ir šalies atgimimo simbolikoje.

Ąžuolo atvaizdas tapo populiarus ir tarp imperatorių, jis pradėtas aktyviai naudoti ir valdžios simbolikoje, o XIX a. jį jau galima matyti vaizduojamą ir ant pinigų. Po pergalės prieš Napoleoną 1813 m. ąžuolo šakelės, kaip pergalės simbolis, buvo iškaldintos ant prūsiškų talerių.

 

Tiesa, ąžuolo atvaizdas buvo ilgai nenaudotas – net iki XIX a. vidurio, iki Vokietijos revoliucijos. 1848 m. simbolis vėl įgavo prasmę, kai buvo kovojama už Vokietijos suvienijimą. Ąžuolo motyvai vėl atsidūrė ant medalių ir monetų.

Ąžuolas vaizduotas ir ant XX a. keletą dešimtmečių gyvavusios Veimaro respublikos pinigų, pvz., ant 5 markių monetos buvo iškaldintas visas medis. Nacių valdymo metais ąžuolo lapai išliko ant pinigų kaip herbo dalis (herbe ąžuolo lapai supo svastiką, o ant jų tupėjo erelis).

Po karo ant pinigų ąžuolas vaizduotas dar simboliškiau – ant 1949 m. monetų vaizduojama mergina, sodinanti ąžuoliuką, tai buvo po karo kylančios Vokietijos simbolis. Ąžuolo šakelė su gilėmis vaizduota ir ant Vakarų Vokietijos, ir ant suvienytosios Vokietijos monetų. Šis atvaizdas buvo perkeltas ir ant eurų monetų, lyg priminimas apie garbingą praeitį. Ąžuolas vis dar yra svarbiausias Vokietijos simbolis.

10, 20 ir 50 centų monetų dizainas

 

Ant 10, 20 ir 50 centų monetų pavaizduoti Brandenburgo vartai – Vokietijos padalijimo ir vėlesnio suvienijimo simbolis. Šiuo dizainu pabrėžiamas vartų atvėrimas, simbolizuojantis Vokietijos ir Europos susivienijimą.

Brandenburgo vartai – tai vienas iš Berlyno simbolių, vieninteliai išlikę miesto vartai (iš aštuoniolikos kitų, XVIII a. supusių miestą). Jie pastatyti 1788–1791 m. imperatoriaus Fridrycho Vilhelmo II užsakymu. Architektas – Carl Gotthard Lanhans. Tai buvo pirmasis Berlyno klasicizmo statinys. Iš pradžių jie vadinti Taikos vartais, vėliau – Brandenburgo, nes kelias nuo jų vedė į Brandenburgo miestą.

Vartai stovi Paryžiaus aikštėje, visiškai netoli vokiečių parlamento – Reichstago, o iš jų į Berlyno miestą veda garsioji Liepų alėja, kuri Prūsijos laikais vedė į imperatorių rūmus. Fasado viršuje –Johan Gotfried Shaddow  kūrinys, šešių metrų aukščio kvadriga (vežimas, traukiamas keturių žirgų), kurią važnyčioja pergalės deivė Viktorija.

Vartai buvo svarbūs ir XIX–XX a. Vokietijos istorijoje. 1806 m. Napoleonas, nugalėjęs prūsus, iškilmingai žengė būtent per šiuos vartus, o kvadrigą išsigabeno į Paryžių. 1814 m. nugalėjus Napoleoną, kvadriga grąžinta ir restauruota, deivės rankoje atsidūrė kryžius, apsuptas ąžuolo lapų vainiko su prūsišku ereliu ant jo, o vartai virto prūsų triumfo arka.

Triumfo arka jie buvo ir nacių valdymo metais, netgi buvo tapę partijos simboliu. Įdomu, kad tai buvo vienas iš nedaugelio pastatų, išlikusių po Berlyno bombardavimo. Sunaikinta tik kvadriga, iš kurios liko tik vieno žirgo galva, šiandien ji saugoma Brandenburgo muziejuje.

Vartai buvo svarbūs ir šaltojo karo metais. Iki buvo pastatyta Berlyno siena 1961 m., pro vartus buvo judama laisvai. Vėliau jie atsidūrė Rytų Vokietijos pusėje. Ant jų dar iki 1957 m. kabėjo sovietinė vėliava, vėliau – Rytų Vokietijos. Ties vartais Vakarų Vokietijos pusėje dažnai vyko protestai, garsių Vakarų grupių koncertai, jų ir iš Rytų pusės klausėsi berlyniečiai, kalbas sakė politikai, čia nuskambėjo garsioji JAV prezidento J. F. Kenedžio frazė „Aš esu berlynietis“ ir Donaldo Reigano raginimas sieną nugriauti. Siena griuvo 1989 m., o Brandenburgo vartai tapo suvienijimo simboliu, reikšmingu ir šiandien.

1 ir 2 eurų monetų dizainas

Ant šių monetų apsuptas Europos žvaigždžių vaizduojamas dar vienas svarbus Vokietijos simbolis – erelis. Tai Vokietijos herbo simbolis. Herbe aukso fone erelis vaizduojamas juodas, nuleistais sparnais, raudonu snapu ir raudonomis kojomis.

Erelis yra saulės, drąsos, gyvybingumo, galios, teisingumo simbolis. Garbintas įvairiose tautose, jis buvo lyg jungtis tarp dvasių ir žmonių pasaulio. Todėl kaip herbas, simbolis erelis naudojamas ne vienos valstybės.

Vokietijos juodas viengalvis erelis yra kilęs iš tokio paties, tik kitaip stilizuoto Šventosios Romos imperijos simbolio. Tiesa, nuo XIII a. naudoto herbo erelis buvo dvigalvis (šį atvaizdą vėliau perėmė Austrijos–Vengrijos imperija, jis buvo ir Rusijos imperijos simbolis.

Dabartinis atvaizdas patvirtintas 1950 m., o piešinys – tik po keleto metų (beje, tai 1928 m. herbo kopija).

Erelis, kaip herbas, buvo naudotas visais Vokietijos valstybės gyvavimo etapais, skyrėsi tik jo vaizdavimas (erelio savo simbolikoje nenaudojo tik Rytų Vokietija, pasirinkusi socialistinius simbolius). Nacių Vokietijos simbolis buvo daug aršesnis ir grėsmingesnis, dabartinis atvaizdas nebe grėsmingas, o labiau didingas.

Erelius naudoja ir skirtingos šalies institucijos: prezidentas, parlamentas, jie būna ant valstybinių antspaudų ir t. t. Tiesa, skirtingai ereliai yra ir vaizduojami. Pavyzdžiui, Vokietijos parlamento (Bundestago) erelis yra gerokai stambesnis už herbe vaizduojamą erelį, dėl to jis juokais pravardžiuojamas „stora višta“. Į jį labiausiai panašus ant eurų monetų vaizduojamas erelis.

 

Ant dviejų eurų monetos briaunos iškaldintas ir Vokietijai svarbus šūkis: „EINIGKEIT UND RECHT UND FREIHEIT“ (vienybė, teisingumas ir laisvė). Tai oficialus Vokietijos šūkis ir pirmosios himno eilutės (iš tikrųjų iš originalaus himno paliktas tik paskutinis posmas, kad neliktų jokių asociacijų su vokiečių imperializmu).

Proginės Vokietijos eurų monetos

Vokietija nuo 2006 m. leidžia, ko gero, didžiausią proginių dviejų eurų monetų seriją Europoje. Ji skirta Vokietijos žemėms. Iš viso ją sudaro šešiolika monetų, o serija turėtų būti baigta 2021 m. Todėl didžioji dalis Vokietijos išleistų proginių monetų yra iš šios serijos. Tiesa, šiek tiek monetų išleista ir kitomis temomis. Visas jas apžiūrėti galite galerijoje.

 

FacebookTwitterGoogle+