Kas vaizduojama ant eurų monetų? Prancūzija

Šiais metais Lietuva mini euro įvedimo penkmetį. Nuo 2015 m. mūsų kišenėse šiugžda eurų banknotai ir žvanga eurų monetos. Banknotai vienodi, o monetos – ypatingos. Viena eurų monetų pusė yra bendroji, kita – nacionalinė. Pagal nacionalinę pusę galima atpažinti monetą išleidusią šalį. Lietuva nusprendė, kad visų nominalų lietuviškų eurų monetų nacionalinės pusės dizainas bus vienodas – jose bus pavaizduotas vytis. Prie šio vaizdo, ko gero, esame labiausiai pripratę. O ar atkreipiame dėmesį į tai, kas pavaizduota ant kitų šalių monetų nacionalinių pusių? Šiame naujame straipsnių cikle aprašome visų euro zonos šalių monetų nacionalines puses, jų atsiradimo kilmę, istoriją ir susijusius įdomius faktus.

Jau rašėme apie keturias valstybes, kurių visi 8 monetų nominalai yra skirtingi, tai Graikija, Italija, Austrija ir Slovėnija. O šiandien pristatome Prancūzijos monetas, ant kurių yra tik trys atvaizdai.

Prancūziškų eurų monetų kūrimas

Nacionalinės prancūziškų eurų monetų pusės dizainas buvo renkamas iš 1 200 pasiūlymų. Iš jų ūkio ir finansų ministro vadovaujama komisija (sudaryta iš numizmatikos specialistų, menininkų, parlamento narių, įvairių profesinių organizacijų atstovų ir kitų asmenų) išrinko tris – po vieną kiekvienam nominalui, kuriuos kūrė trys menininkai: 1, 2, 5 centų monetų – Fabienne Courtiade, 10, 20 ir 50 centų – Laurent Jurio, 1 ir 2 eurų – Joaquin Jimenez. Nors dizainai skirtingi, visi jie turi bendrą temą – Prancūzijos tradicijas, o svarbiausia – Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos idėjas.

1, 2, 5 centų monetų dizainas

Ant šių monetų pavaizduotas vienas svarbiausių Prancūzijos simbolių. Jo neišvysime nei nacionalinėje Prancūzijos vėliavoje, nei Prancūzijos herbe, bet matėme jį, ko gero, visi. Tas simbolis turi ir vardą, kurį gal ne visi žino, – Mariana. Ši mergina yra Prancūzijos Respublikos personifikacija, kuri kartu atspindi ir laisvės, lygybės, brolybės principus, taip pat yra ir laisvės dievybė, simbolis.

Marianos portretas žinomas nuo Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos (1789 m.), jis buvo platinamas tarp revoliucionierių kaip laisvės simbolis. Tai jaunos merginos (stovinčios ar sėdinčios) portretas. Mergina vaizduojama dėvinti frygų kepurę. Tai minkšta, kūgio formos, dažniausiai raudona kepurė su užlenktu galu. Šio galvos apdangalo kilmė siekia senovinę Frygijos karalystę Anatolijoje. Senovės frygai vilkėdavo ilgas tunikas ir tokias kepurėles, jos tapo ir Prancūzijos revoliucijos simboliu, jas dėvėjo ir sukilėliai (vėliau kepurė tapo ir kitų tautų išsilaisvinimo simboliu).

Marianos vardas – dviejų populiariausių moteriškų vardų revoliuciniais metais (Marie ir Anne) junginys. Yra ir daugiau šio vardo kilmės versijų. Vieni vardą kildina iš tuo metu populiarios dainos, kiti tvirtina, kad toks vardas buvo merginos, gydžiusios sukilėlius, treti vardą kildina netgi iš vyriškos pavardės – ispanų jėzuito Chuano de Marianos. Kad ir kaip būtų, Marianos vardas Prancūzijoje revoliucijos metais tapo labai populiarus, toks jis yra iki šiol.

Marianos atvaizdas šiandien naudojamas daug kur. Jį galima išvysti ant didžiojo valstybės antspaudo, nuo 1944 m. Prancūzijos prezidento įsakymu jis pasirinktas ir nacionalinių pašto ženklų dizainui. Šiandien Marianos veidas yra ir valstybės logotipas. Jos atvaizdų, biustų galima išvysti Prancūzijos miestų merijų ir teismų pastatuose. 2024 m. Paryžiuje vyks olimpinės žaidynės, jų logotipu, simboliu taip pat pasirinkta Mariana.

Žinoma, šis simbolis vaizduojamas ir populiariojoje kultūroje. Marianą galima pamatyti plakatuose, komiksuose, ant vyno etikečių, paveiksluose ir daug kur kitur. Ko gero, žymiausias paveikslas, vaizduojantis Marianą, yra Eugène Delacroix 1830 m. nutapytas paveikslas „Laisvė ant barikadų“, šiandien jį galima apžiūrėti Luvro muziejuje Paryžiuje.

Įdomu, kad iki XX a. 8 deš. merijų ir teismų pastatuose esantys biustai buvo liejami pagal abstrakčios moters portretą, o nuo 1969 m. atsirado nauja tradicija. Merų komitetas iš gražiausių žymių moterų renka prototipą Marianos biustui. Marianos atvaizdui jau pozavo tokios žymios prancūzės kaip Brigitte Bardot , Catherine Deneuve ir kitos.

Marianos atvaizdas puikavosi ir ant Prancūzijos frankų, cirkuliavusių iki 2002 m. , o įvedus eurą jos portretas pasirinktas ir monetų nacionalinei pusei.

10, 20 ir 50 centų monetų dizainas

 

Šių monetų dizainas skirtas priminti ir pagerbti iki 2002 m. Prancūzijoje cirkuliavusią nacionalinę valiutą – Prancūzijos franką. Ant įvairių nominalų frankų monetų dar nuo XIX a. pabaigos buvo vaizduojama moters-sėjėjos figūra. Moteris sėja grūdus, apšviesta ryto saulės spindulių. Žinoma, tai taip pat yra alegorija, o šį atvaizdą dar 1887 m. sukūrė vienas žymiausių Prancūzijos medalių kūrėjas Oscar Roty (1846–1911). Šis atvaizdas buvo kuriamas kaip medalis Prancūzijos žemės ūkio ministerijai, bet pagamintas nebuvo, nes buvo pasirinktas kitas atvaizdas. Originaliame vaizde pagrindinė figūra buvo ne moters, o vyro. Lytį O. Roty pakeitė 1896 m. dalyvaudamas dabar jau finansų ministerijos organizuojamame monetų kūrimo konkurse. Buvo iškelta mintis, kad monetose turi būti atspindėtos naujosios idėjos. O. Roty kurtas dizainas buvo panaudotas 1897 ir 1898 m. išleistų monetų dizaine.

Atidžiai įsižiūrėjus galima matyti, kad grūdus sėjanti mergina su vėjyje besiplaikstančiais plaukais dėvi frygų kepuraitę. Taigi, sėjėja iš tiesų yra jau aptartas laisvės simbolis – Mariana. Įdomu, kad pirmą kartą Mariana buvo pavaizduota pasisukusi šonu ir kažką veikianti,  ne tik pozuojanti. Vis dėlto to meto vis dar konservatyvioje aplinkoje šis simbolis sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Visuomenėje, spaudoje kilo aršūs debatai, ar toks moters vaizdavimas yra tinkamas. Laikraščiuose buvo rašoma: „Kas ši moteris, dėvinti prabangią frygų kepurėlę? Ką ji sėja? Ji sėja netvarką, anarchiją, piktžoles, neapykantą, gimusią iš melo ir amoralumo“. Vis dėlto atvaizdas liko ant monetų, vėliau tapo labai populiariu kuriant pašto ženklus ir, ko gero, plačiausiai naudojamu prancūzų meno kūriniu pasaulyje. Ši figūra įkvėpė ir kitas šalis, panašios figūros vaizduotos ir ant kitų šalių pinigų (pvz., XX a. pr. JAV pinigų), o ne vienas ekspertas šį dizainą laiko vienu stilingiausiu ir apskritai reikšmingai paveikusiu monetų kūrimo istoriją.

Ypač svarbus šis simbolis Prancūzijai tapo po Pirmojo pasaulinio karo, sėjėja sėjo sėkmę karo iškankintai šaliai, o kylanti saulė simbolizavo viltį ir ateitį. Motyvas liko ant prancūziškų frankų, išliko ir ant prancūziškų eurų, kur simbolizuoja ne tik minėtus dalykus, bet ir Prancūziją, išliekančią savimi, bet ir besiintegruojančią į Europą, todėl ant eurų monetų pavaizduoti ne tik grūdai, kuriuos sėja mergina, bet ir žvaigždės.

1 ir 2 eurų monetų dizainas

 

Šių monetų dizainui dailininkas Joaquin Jimenez pasirinko unikalų atvaizdą – medį plačiomis šakomis, kuris simbolizuoja gyvybę, tęstinumą ir augimą. Medis pavaizduotas šešiakampyje. Įdomu, kad heksagonu (arba šešiakampiu) dažnai yra vadinama ir pati Prancūzija, tai, galima sakyti, yra jos pravardė. Prancūzija šešiakampiu vadinama dėl savo žemėlapio, kuris primena šešiakampį. Šešiakampis taip pat primena ir bičių korį, kuris simbolizuoja lojalumą, drąsą, bendradarbiavimą. Žinoma, šešiakampio reikšmių yra daug ir visos jos svarbios.

Be minėtų atvaizdų, monetoje galima rasti ir dar vieną labai svarbų Prancūzijai simbolį. Tai užrašas, supantis medį ir šešiakampį: „LIBERTÉ, EGALITÉ, FRATERNITÉ“ (laisvė, lygybė, brolybė). Ko gero, visi esate girdėję šį šūkį ir žinote, kad jis mus pasiekė iš Didžiosios Prancūzijos laikų, kai buvo plačiai naudojamas. Gal tik ne visi žinote, kas šį šūkį sugalvojo. Jo autorius – revoliucionierius (vėliau pagarsėjęs žiauriais valdymo metodais) Maximilien Robespierre . Šią frazę jis pirmą kartą pavartojo 1790 m. gruodžio 5 d. pasakytoje kalboje „Apie nacionalinės gvardijos organizavimą“, kurioje siūlė šiuos žodžius panaudoti kuriamos nacionalinės gvardijos emblemoje, kur jie turėjo būti užrašyti skirtingomis Prancūzijos vėliavos spalvomis.

Šūkis simbolizavo asmens laisvę, lygybę prieš įstatymą bei per brolybę išreiškiamą mintį apie atsakomybę ir kito asmens gerbimą. Šūkis tapo labai populiarus ir buvo plačiai naudojamas revoliucionierių. Vis dėlto verta pastebėti, kad jo reikšmė per daug metų ir įvairias revoliucijas keitėsi. XIX a. pab. ši frazė tapo oficialiu Prancūzijos šūkiu, vartojamu ir šiandien. Frazė gerai žinoma ne tik Prancūzijoje. Pavyzdžiui, šiuos žodžius galima rasti Indijos konstitucijos preambulėje, D. Britanijos liberaldemokratų partijos šūkyje, taip pat buvusių Prancūzijos kolonijų (Haičio, Čado, Nigerio ir kt.) šūkiuose ir t. t.

Prancūzijos proginės 2 eurų monetos

 

FacebookTwitterGoogle+