Kas vaizduojama ant eurų monetų? Ispanija

Šiais metais Lietuva mini euro įvedimo penkmetį. Nuo 2015 m. mūsų kišenėse šiugžda eurų banknotai ir žvanga eurų monetos. Banknotai vienodi, o monetos – ypatingos. Viena eurų monetų pusė yra bendroji, kita – nacionalinė. Pagal nacionalinę pusę galima atpažinti monetą išleidusią šalį. Lietuva nusprendė, kad visų nominalų lietuviškų eurų monetų nacionalinės pusės dizainas bus vienodas – jose bus pavaizduotas vytis. Prie šio vaizdo, ko gero, esame labiausiai pripratę. O ar atkreipiame dėmesį į tai, kas pavaizduota ant kitų šalių monetų nacionalinių pusių? Šiame naujame straipsnių cikle aprašome visų euro zonos šalių monetų nacionalines puses, jų atsiradimo kilmę, istoriją ir susijusius įdomius faktus.

Šiandien pristatome Ispaniją.

Ispaniškų eurų monetų ypatybės

Ispanijos apyvartinių eurų monetų nacionalinėje pusėje šiandien vis dar galime pamatyti keturis skirtingus atvaizdus, juos kūrė ispanų dailininkai: 1, 2, 5 centų – Garcilaso Rollan, 10, 20, 50 centų – Begoña Castellanos, o ant 1 ir 2 eurų pavaizduotas bendras visur naudojamas karaliaus atvaizdas. Nuo 2004 m., kai Ispanija įsivedė eurą, buvo vaizduojamas tuometis karalius Chuanas Karlosas I, o 2014 m. jį pakeitė naujasis karalius Pilypas VI, nuo 2015 m. jo atvaizdas atsirado ir ant monetų. Ant visų monetų, be paveiksliukų, galime pamatyti Ispanijos pavadinimą ispanų kalba – España bei Ispanijos karališkosios monetų kalyklos monogramą.

Pirmoji monetų laida buvo nukaldinta dar 1999 m., todėl ant senesnių monetų galime išvysti būtent šią datą. Beje, 2010 m. monetų dizainas šiek tiek atnaujintas. Iki 2010 m. ant 1 ir 2 eurų monetų kaldinimo metai buvo pavaizduoti ant išorinio lankelio, o dalis iš 12 Europos Sąjungos žvaigždžių ant visų monetų buvo apsuptos lankelio. Pagal Europos Komisijos rekomendacijas nuo 2010 m. metai įrašomi vidinėje monetos dalyje ir panaikintas lankelis nuo žvaigždžių.

 

1, 2, 5 centų monetų dizainas

Ant šių monetų pavaizduotas vieno iš Ispanijos simbolių ir įspūdingiausių pastatų – Kompostelos Santjago katedros, esančios Kompostelo Santjago mieste Šiaurės Vakarų Ispanijoje, fasadas. Ši šventovė buvo populiariausia po Jeruzalės ir Romos šventyklų krikščionių piligrimų šventovė ankstyvaisiais viduramžiais. Be galo populiari tarp katalikų piligrimų ji ir šiandien, juk čia oficiali finalinė per visą Europą besitęsiančio katalikų piligriminio šv. Jokūbo kelio stotelė. Būtent šio katedroje ir palaidotas vienas iš Jėzaus Kristaus apaštalų – šv. Jokūbas. Būtent su jo palaidojimu ir susijusi katedros statyba. Jam apie 44 m. Jeruzalėje buvo nukirsta galva. Pasak legendos, kūnas buvo įdėtas į laivą be burių ir įgulos, tačiau stebuklingu būdu pasiekė Šiaurės Vakarų Ispaniją. Ten jis buvo palaidotas ir pamirštas. Šventojo kapas vėl atrastas tik 810 m. nuošaliame Kompostelos Santjago mieste. Nuo tada ši vieta tapo piligrimystės meka, čia buvo pastatyta keletas ankstesnių bažnyčių. Po 977 m. musulmonų antplūdžio pradėta statyti didinga romaninio stiliaus katedra, verta saugoti šventojo palaikus. Pastatyta ji apie 1077–1122 m., vėliau tobulinta, didinta ir gražinta, todėl dabar joje galima atrasti ne tik romaninio, bet ir gotikinio, barokinio architektūrinių stilių bruožų.

Pavyzdžiui, didingi katedros bokštai ir bažnyčios fasadas statyti jau XVIII a. ir yra puikus ispaniškojo baroko pavyzdys (būtent barokinis fasadas atsisukęs į Obradoiro aikštę ir yra vaizduojamas ant eurų monetų). Įeinama į katedrą pro autentišką vakarinį fasadą, Šlovės portiką. Tai – romaninės skulptūros šedevras, pristatytas XII a. Portike vaizduojamos išraiškingos Kristaus ir apaštalų figūros.

Beveik kiekvieną dieną po vidurdienio mišių transepto viduje ant daugybės skriemulių pakabinamas milžiniškas, vienas didžiausių pasaulyje sidabrinis smilkytuvas – Botafumeiro (galisų kalba tai reiškia „leidžiantis dūmus“). Jo svoris apie 80 kg, o užpildomas jis dar 40 kg anglies ir smilkalų. Jį siūbuoja aštuoni kunigai, kol smilkytuvas pradeda judėti 25–30 m spinduliu ir beveik siekia katedros skliautus. Dabartinis smilkytuvas priskirtinas XIX a. viduriui. Originalą pagrobė Napoleono kareiviai 1809 m. per žygį į Ispaniją.

10, 20, 50 centų monetų dizainas

Šios monetos pagal idėją turi atspindėti žmogaus ir jo darbo universalumą, todėl jų nacionalinėje pusėje – ko gero, žymiausias ispanų rašytojas, ispanų literatūros tėvas Migelis de Servantesas Savedra (1547–1616), arba tiesiog Servantesas. Jo žymiausias kūrinys „Išmoningas idalgas Don Kichotas iš La Manšo“ laikomas vienu iš geriausių Vakarų literatūros kūrinių ir dažnai vadinamas pirmuoju moderniu romanu. Rašytojas gimė Ispanijos centrinėje dalyje, nuskurdusioje keturių vaikų šeimoje, ieškodama geresnio gyvenimo, šeima nuolat keliavo. Apie jo vaikystę žinoma nedaug. Vėliau dirbo Ispanijos kardinolo Akvivos sekretoriumi, dalyvavo kare su turkais ir mūšyje neteko kairės rankos, buvo patekęs į turkų nelaisvę. Plaukiant atgal į tėvynę, jį vėl paėmė į nelaisvę jūrų piratai ir 5 metus laikė nelaisvėje Alžyre. Grįžęs į Ispaniją, negalėdamas pragyventi iš literatūrinio darbo, ėjo mokesčių rinkėjo pareigas. Apkaltintas išeikvojimu, kelis kartus sėdėjo kalėjime.

Paskutiniais gyvenimo metais Servantesas tapo dvasininku ir pamokslavo gimtajame Alkalos miestelyje. Mirė Madride 1616 m. balandžio 22 d. Įdomu, kad kitą dieną po jo mirties, 1616 m. balandžio 23 d. (kai Servantesas buvo laidojamas), Anglijoje mirė kitas literatūros genijus – Viljamas Šekspyras.

1 ir 2 eurų monetų dizainas

Kaip ir minėta, ant šių monetų vis dar galima matyti dviejų Ispanijos karalių atvaizdus (nors seno pavyzdžio monetos jau nėra kaldinamos, jų vis dar daug cirkuliuoja apyvartoje): ant 1999–2014 m. kaldintų monetų – karaliaus Chuano Karloso I, o ant kaldinamų nuo 2015 m. – karaliaus Pilypo VI.

Chuanas Karlosas I (g. 1938) – Ispanijos karalius nuo 1975 iki 2014 m. Jo senelis Alfonsas XIII buvo Ispanijos karalius nuo 1902 iki 1931 m., kai monarchija žlugo ir Ispanija tapo respublika, kurios ilgamečiu vadu nuo 1939 m., pasibaigus pilietiniam karui, tapo Fransiskas Frankas. Chuano Karloso tėvas pretendavo tapti karaliumi ir nuolat kritikavo Ispanijos diktatorių. Įdomu, kad Karlosas gimė ne Ispanijoje, o Italijoje, Romoje, ir pirmą kartą Ispaniją pamatė tik 1948 m., kai tas pats F. Frankas pakvietė jį mokytis. Mokėsi Ispanijos karo akademijoje, kariniame jūrų koledže ir karinių oro pajėgų akademijoje. Po karinių mokslų studijavo Madrido universitete. 1969 m. Fransiskas Frankas paskelbė, kad po jo mirties Ispanijos karaliumi taps Chuanas Karlosas. 1974 m. diktatorius susirgo. 1975 m. lapkričio 20 d. diktatoriui mirus, po dviejų dienų Karlosas tapo Ispanijos karaliumi. Naujasis karalius pelnė Franko šalininkų ištikimybę ir šalyje sukūrė politinę demokratiją.

Savo karaliavimą Chuanas Karlosas I baigė skandalingai. Jo populiarumas sparčiai krito, kai jis įsivėlė į korupcijos skandalus, o paskutinis smūgis jo reputacijai buvo suduotas 2012 m., kai paaiškėjo, kad karalius Botsvanoje švaistė mokesčių mokėtojų pinigus prabangiai dramblių medžioklei. Pasidavęs spaudimui, karalius 2014 m. atsistatydino.

Jį soste pakeitė sūnus Pilypas VI (g. 1968 m.). Karaliauti jam tenka sunkiu laiku. Monarchijos populiarumas Ispanijoje iki šiol yra kritęs. Ne taip seniai vyko ir didžiuliai katalonų bei baskų, siekiančių nepriklausomybės, protestai, sulaukę didelio atgarsio.

Karalius Pilypas VI yra baigęs teisės, ekonomikos studijas, turintis ir tarptautinių santykių diplomą, mokęsis ir karo akademijoje. Įdomu, kad, be visų minėtų nuopelnų, Pilypas VI yra buvęs ir olimpietis buriuotojas, dalyvavo 1992 m. olimpinėse žaidynėse Barselonoje, kur su Ispanijos rinktine užėmė 6 vietą.

FacebookTwitterGoogle+