Kaip Vilniaus universiteto mokinys Rusijos imperiją padirbtais banknotais užtvindė

Ignotas Julijonas Ceizikas, lietuvių karininko vaikaitis, gimė 1779 m. Abiejų Tautų Respublikoje, Palenkės krašte (vėliau priklausiusiame Gardino gubernijai), Lyskovo mieste (šiandien Baltarusija). Jis buvo kilęs iš smulkiųjų bajorų giminės, taigi nuo jaunystės buvo ATR patriotas, todėl, kai ATR buvo galutinai padalyta 1795 m., o jo gimtosios žemės atiteko Rusijos imperijai, kaip ir nemažai jo amžiaus jaunuolių, tapo aktyviu okupantų priešininku. Tai ir tapo jo vėlesnės veiklos priežastimi.

Vidurinius mokslus I. Ceizikas baigė Vilniuje, o nuo 1798 m., kai fakulteto dekanas buvo garsus dailininkas Pranciškus Smuglevičius, studijavo Vilniaus universitete, menų fakultete. I. Ceizikas mokėsi piešimo ir dailės, domėjosi skulptūra.

Baigęs mokslus išvyko, bet greitai grįžo į Vilnių, į universitetą, kur įsidarbino kaligrafu, dailindavo universiteto baigimo diplomus ir kitus dokumentus. Darbas buvo gerai apmokamas, bet, ko gero, labai nuobodus, nes Ignotas ne tik dailino oficialius popierius, bet ir pradėjo padirbinėti bilietus į miesto teatrą (ant bilietų tada nebuvo žymimos sėdimos vietos) ir pardavinėjo juos studentams. Taip prasidėjo jo klastotojo karjera.

Su padirbtais bilietais jo niekas nepagavo ir I. Ceizikas tęsė mokslus, gyveno Varšuvoje, kur vedė, o vėliau gyveno įvairiuose buvusios ATR miestuose. Keliaudamas užsiėmė menu. Gamino ir vaikiškus žaisliukus iš medžio ar molio, ir skulptūrėles iš gintaro ar dramblio kaulo. Vis dėlto jam vis nepavykdavo praturtėti. Ir ne tik dėl to, kad jo dirbinių nieks nepirko, bet ir dėl to, kad, liudininkų teigimu, buvo labai geros širdies, savo santaupas dažnai atiduodavo neturtingiems kaimynams ar pažįstamiems. 1811 m. jis apsigyveno prie Lucko (dab. Ukraina) ir pradėjo padirbinėti pinigus. Tą daryti jam padėjo Vilniuje įgyti kaligrafijos ir tapybos įgūdžiai. Pinigus padirbinėjo ne tik dėl to, kad praturtėtų, bet ir dėl to, kad naiviai manė prisidėsiąs prie Rusijos imperijos ekonomikos žlugdymo. Šį būdą jau vykdė Napoleono Prancūzija, spausdinusi netikras rusiškas asignacijas. Būtent tokią asignaciją turguje išvydęs Ignotas ir pradėjo šią savo nelegalią veiklą.

Pradžioje buvo spausdinami senesnio pavyzdžio banknotai, kurie buvo menkiau apsaugoti, o kai juos išėmė iš apyvartos, Ignotas ėmėsi ir naujų banknotų. Savo veiklą jis vykdė su broliu ir žmonos broliu, kurie tiekdavo reikalingas medžiagas, užsiėmė logistika ir platinimu (už padirbtus pinigus pirko brangias prekes, vėliau jas perparduodavo ir taip „išsigrynindavo“ tikrus pinigus). Banknotų jie prispausdino įspūdingus kiekius. Vėlesniais skaičiavimais, iki 1817 m. vien seno pavyzdžio asignacijų atspausdinta tiek, kad Rusijos valdžia vėl turėjo leisti naują seriją, nes padirbtų banknotų apyvartoje buvo tiesiog per daug.

Klastotojams sekėsi neblogai, ypač tais metais, kai Rusija kariavo su Napoleonu (1812 m.). Tada ir padirbtų pinigų buvo daug, ir apskritai vyravo suirutė, todėl niekas padirbinėtojų per daug ir neieškojo. Įdomu ir tai, kad yra žinoma, jog I. Ceizikas palaikė Napoleono idėjas ir pasipriešinimą Rusijai, todėl ne tik leido į apyvartą banknotus, tikėdamasis valstybę sužlugdyti, bet ir rėmė pasipriešinimo judėjimą.

Vis dėlto 1814 m. klastotojai buvo sučiupti. Sulaikė juos įvykio vietoje, namelyje, kuriame buvo spausdinami banknotai. Be padirbinėjimo įrangos, aptikta ir daugiau kaip 60 000 padirbtų rublių. Įspūdinga tiems laikams suma! Už 2 rublius buvo galima nusipirkti veršį! Kiek iš viso I. Ceiziko grupuotė atspausdino ir išleido į apyvartą pinigų, nėra žinoma.

Nusikaltėliai sulaikyti, pradžioje uždaryti į Slucko kalėjimą, vėliau perkelti į Minską, kur išbuvo beveik 5 metus. Iš čia jie sugebėjo pabėgti. Tiesa, tai nebuvo labai sudėtinga, nes I. Ceizikas buvo labai mėgstamas kalėjimo sargybinių ir laisvai galėjo iš jo išeiti ir grįžti. Taip bevaikščiodamas jis padirbo savo ir bendrininkų dokumentus ir visi 1819 m. pabėgo į Vieną, kur tęsė pinigų klastojimo veiklą (šįkart klastojo vietinius guldenus).

Rusijos imperijos policija pradėjo paieškas Austrijos-Vengrijos imperijoje. Ir čia Ignotas žengė dar vieną gudrų žingsnį. Nusprendė grįžti į Rusiją! Juk čia jo niekas nebeieškojo. Kaip tarė, taip padarė. Padirbo dokumentus ir pakeista pavarde grįžo į gimtąją Palenkę, kur vėl grįžo prie senų darbelių. Tiesa, veikla šįkart tęsėsi labai trumpai. Vėl pavedė gera Ignoto širdis, mat padirbtus pinigus jis naudojo ne tik savo reikmėm, bet ir dalijo vargšams. Tokia labdaringa veikla greitai užkliuvo policijai ir 1821 m. Ignotas vėl atsidūrė Minsko kalėjime, kur ir vėl sugebėjo papirkti pareigūnus. Šįkart savo talentu. Jam buvo leista kameroje gaminti dirbinius iš molio, o jis juos gamino puikiai, netgi išrado naują lipdybos techniką. Dirbinius dalijo prižiūrėtojams, o jie vėl leido jam laisvai palikti kalėjimą. Ignotas ir vėl paspruko.

Po Rusijos imperiją vėl pasklido padirbti pinigai. Nemažai jų buvo ir Lietuvos teritorijoje, mat Ignoto sesers vyras čia platino padirbtas asignacijas. Jam beplatinant jas Gardino apylinkėse, buvo atpažintas buvusio tarno ir bendrininkai 1828 m. buvo vėl sučiupti ir teisiami Gardino teisme. Ignotas pripažino kaltę ir netgi siūlėsi tapti konsultantu dėl rusiškų pinigų gamybos, mat, pasak jo, originalūs pinigai buvo daug prastesni už jo. Vis dėlto jo pasiūlymas priimtas nebuvo ir Ignotas buvo ištremtas į Vakarų Sibirą, Tobolsko miestą. Bet kad to nebūtų maža, iš jo buvo atimtas bajoro titulas ir jis teismo būdu išskirtas su žmona.

Tobolske I. Ceizikas išgarsėjo kaip menininkas, netgi gavo darbą stiklo fabrike, kur uždirbo visai nemažus pinigus. Ignotas vėl vedė, susilaukė dviejų vaikų ir, ko gero, būtų gyvenęs ilgai ir laimingai, jei ne seni įpročiai. Jis ir vėl pradėjo padirbinėti asignacijas. Šįkart jis buvo sučiuptas greitai ir 1846 m. nuteistas dar kartą, išsiunčiant į katorgą, į sidabro kasyklą Jakutijoje. Kelis metus su katorgininkais jis kasė sidabrą ir alavą, bet nuo šios prievolės jį išgelbėjo jo meno gerbėjai, kurie pasiekė, kad Ignotas bent neturėtų taip sunkiai dirbti. Taigi jam palikta bausmė buvo tremtis be katorgos darbų. Jis apsigyveno Verchneudinsko mieste (dab. Ulan Udė, Rusija, Buriatijos sritis), kur dar kurį laiką užsiėmė menu ir netgi bandė gaminti monetų kopijas, bet gretai veiklą nutraukė ir toliau gyveno ramų senuko gyvenimą. 1857 m. su šeima persikraustė į Irkutską, kur ir mirė 1858 m.

Ignotas Ceizikas po mirties buvo garsus ne tik dėl savo nelegalios veiklos, bet ir kaip menininkas. Nors buvo skulptorius mėgėjas, jo darbai buvo vertinami ir jam gyvam esant, o po mirties darbų kaina dar labiau išaugo. Ironiška, bet Užbaikalėje jo gaminiai buvo masiškai klastojami ir pateikiami kaip Ignoto. Savotiškas paradoksas.

Šiandien I. Ceiziko meno kūrinių išlikę nedaug, keletas jų saugoma Rusijos muziejuose (taip pat ir Ermitaže). Turi jų ir Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus.

Šaltiniai:

FacebookTwitterGoogle+