Į ką investavo mūsų seneliai ir proseneliai? Investavimas ir taupymas Lietuvoje 1918 -1940 m.

Šiandien galimybių taupyti ar pinigus „įdarbinti“ turime daugybę, tereikia mokėti protingai pasirinkti ir tuo pasinaudoti. Nuo indėlių iki investavimo į finansinius produktus, nuo investavimo į nekilnojamąjį turtą iki investavimo į skaitmeninius produktus. Būdų labai daug.

Mes stengiamės taupyti, kai kurie investuojame, kai kuriems pavyksta, kai kuriems ne. Istorijų yra begalės. O kokia padėtis buvo prieš 100 m.? Kaip lietuviai elgėsi su pinigais tais laikais, kai Lietuvos Respublika buvo visai jauna, o galimybės, palyginti su šiandiena, buvo labai ribotos?

Indėliai ir taupymas

Lietuva, atgavus Nepriklausomybę 1918 m., žinoma, nebuvo turtingas kraštas, žmonių pajamos menkos, finansinio raštingumo ar supratimo apie finansų valdymą apskritai nebuvo. Padėtis nelabai keitėsi ir vėlesniais Nepriklausomybės metais, galinčių užsiimti rimtu investavimu, pinigų „įdarbinimu“ asmenų tikrai nebuvo daug. Vis dėlto visą Nepriklausomybės laikotarpį lietuviai buvo skatinami taupyti ir šiek tiek uždirbti pinigų bent laikydami indėlius bankuose.

Finansinio raštingumo pradmenys buvo ugdomi dar mokykloje. Jaunimo ir vaikų spaudoje buvo rašomi patarimai jauniesiems taupytojams, tikėtina, kad apie tai kalbėta ir gyvai.

Dar 1919 m. atidarytos taupomosios valstybės kasos. Tai buvo viena svarbiausių įstaigų, skirtų Lietuvos gyventojų santaupoms kaupti. Oficialus kasų tikslas buvo „priiminėti indėlius procentams auginti ir duoti gyventojams taupmenas (santaupas) didinti“. Veikė platus kasų skyrių tinklas. Šios kasos rengė ir jaunųjų taupytojų konkursą, kuriame daugiausia sutaupę jaunuoliai galėjo laimėti ir vertingų prizų: laikrodžių, fotoaparatų, knygų ir t. t. Įdomu, kad pagrindinis šios konkurso prizas buvo kanklės!

Taupyti buvo skatinami ne tik vaikai, bet ir suaugę. Spaudoje šia tema buvo rašomi straipsniai šia tema, o kredito įstaigos platino specialius atsišaukimus, skatinančius taupyti. Štai tokiame 1930 m. atsišaukime buvo rašoma:

„Taupyti – reiškia kelti kiekvieno atskirai, kartu ir visos tautos gerbūvį. Kiekvienas sutaupytas centas stiprina tautos ir atskiro asmens ekonominės nepriklausomybės pamatus.“

Išleista ir ne viena knygelė, skatinanti taupyti ir taip tapti turtingu. Kaip ir dabar, taip ir tada buvo skatinama, kad išlaidos neviršytų pajamų, o kad tai daryti būtų lengviau, savo išlaidas siūlyta susirašyti. Didžiausia žala buvo laikomos skolos (skolinimasis ir vekseliai tarpukariu buvo labai populiarūs), mat „kas gali pragyventi be skolų, tas iš dalies jau yra laimėjęs“. Kalbėta ir apie neapgalvoto taupymo žalą, pavyzdžiui, kai kurie taupytojai taupydavo elementarioms higienos priemonėms, todėl vaikščiojo „suskretę ir nemaloniai prakvipę“, o kiti, taupydami vienoje srityje, pinigus išleisdavo kitoje.

Vis dėlto XX a. 3 deš. Lietuvoje sustiprėjus bankininkystei ir išaugus pasitikėjimui Lietuvos bankais, augant gyventojų pajamoms, vienas svarbiausių būdų taupyti buvo indėlių laikymas bankuose. Žinoma, skirtingais metais padėtis buvo skirtinga, o kriziniais metais, kai indėliai imti atsiiminėti, ir labai prasta, visgi indėlininkų skaičius Lietuvoje gana stabiliai augo. Štai 1935 m. bankuose buvo sukaupta daugiau kaip 50 mln. litų indėlių (daugiausia jų turėjo valdininkai ir ūkininkai). Laikyti indėlius sąlygos tada buvo gana palankios, nes komerciniai bankai siūlė ir iki 10 proc. metinių palūkanų grąžos.

Investavimas į vertybinius popierius

Stengtasi žmones mokyti ir investavimo pagrindų. Spaudoje rašyta: „Nėra kapitalas nei tie pinigai, kuriuos valdininkas taupo šventėms ir laiko savo staliukuose, nei pomidorai, kuriuos šeimininkė paruošia žiemai, nei vila ar automobilis, kurie tarnauja privatiniams reikalams… Kada sutaupos iš šeimos ūkio patenka į tėkmę, nešančią jas į gamybos procesą, jos tampa kapitalu.“

Ypač buvo skatinamos ilgalaikės santaupos, kurios galėtų padėti ir senatvėje ar nenumatytais atvejais. Todėl raginta įsigyti vertybinių popierių, investuoti į nekilnojamąjį turtą ir daryti panašias ilgalaikes investicijas. Nors, kaip minėta, dėl ribotų finansinių galimybių šia veikla galėjo užsiimti toli gražu ne kiekvienas Lietuvos pilietis.

Nuo pat Nepriklausomybės pradžios Lietuvos Respublikos Vyriausybė platino valstybinius paskolų lakštus, siekdama padengti susikaupusias valstybės skolas, kurių XX a. 3 deš. pradžioje dėl skurdo, karų ir kitų problemų buvo labai daug. Žinoma, pirmieji lakštai dėl skurdo ir nemokumo buvo platinami labai lėtai, todėl buvo taikomos įvairios lengvatos ir skatinimo priemonės, kurios padėjo plačiau tuos lakštus išplatinti (pvz., pašalpos naujakuriams, galimybė vertybinių popierių bonais susimokėti už kitas paslaugas, taikomos nuolaidos ir t. t.). Per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo išplatinta ne viena tokių valstybės vertybinių popierių serija, skirta valstybės ūkiui, pramonei, miestų plėtrai skatinti. Toks saugus investavimo būdas tarp gyventojų ilgainiui tapo gana populiarus.

Dar viena galimybė investuoti – tai pirkti akcinių bendrovių akcijas. Šiam tikslui 1925 m. buvo priimtas Akcinių bendrovių įstatymas, kuris numatė, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turėjo sudaryti mažiausiai 100 tūkst. litų (bankų 2 mln. litų), o nominalioji akcijos vertė negalėjo būti mažesnė nei 100 litų (vėliau 25 litai). Nors akcijų kainos nebuvo tokios didelės, didelio populiarumo tarp Lietuvos visuomenės nesulaukė. Ir dėl gyventojų nemokumo, ir dėl informacijos trūkumo, ir dėl pačių akcinių bendrovių nedidelės gausos (tarpukariu veikė vos apie 150 akcinių bendrovių ir keliasdešimt bankų). Dažnai nemažą dalį stambių akcinių bendrovių akcijų supirkdavo ir Vyriausybė, o likusias įsigydavo dažniausiai kitos bendrovės arba stambesni verslininkai.

Įdomu, kad tarpukariu Lietuvos bankas taip pat buvo akcinis bankas, kurio 80 proc. akcijų turėjo Lietuvos Vyriausybė, o likusias – privačios bendrovės ir asmenys. Tokių asmenų buvo keli šimtai, dalis jų buvo užsieniečiai. Taigi akcijas tikrai įsigydavo tik saujelė suinteresuotų asmenų.

Kai kurios bendrovės akcijas stengėsi populiarinti ir tarp savo klientų, kurie paprastai tuo neužsiėmė. Pavyzdžiui, bendrovė „Maistas“, iš ūkininkų supirkinėdama kiaules, 2,5 lito iš sumos sumokėdavo kvitu. Sukaupus kvitų už 25 litus, buvo galima įsigyti 25 litų vertės akciją. Vis dėlto šia galimybe pasinaudojo toli gražu ne visi ūkininkai, mat, apie akcijų reikšmę informacijos buvo mažai, labai trūko reklamos ir švietimo, todėl investavimu į akcijas užsiėmė nedaugelis.

Investavimas į nekilnojamąjį turtą

Tarpukario Lietuvoje statybų sektorius buvo vienas didžiausių ir pelningiausių. Po Pirmojo pasaulinio karo nemažai buvo sugriauta, kraštas nustekentas, pramonė silpna, miestai nedideli, todėl jaunai valstybei gyvenamųjų, pramoninių, visuomeninių pastatų statybos buvo būtinos. Ypač šis poreikis išaugo praradus Vilnių ir Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine. Iki Nepriklausomybės Kaunas buvo nedidelis Rusijos imperijos provincijos miestas, o ją atgavus jis pradėjo sparčiai augti, mat čia kėlėsi naujakuriai, buvo plėtojama pramonė, kūrėsi įmonės, veikė svarbiausios šalies institucijos.

Žinoma, statybos vyko visoje Lietuvoje. Skaičiuojama, kad vien iki XX a. 4 deš. pastatyta daugiau kaip 140 000 pastatų, į statybas investuota apie 65 mln. litų. Bet Kaunas, be abejonės, augo sparčiausiai. Čia 1918–1938 m. pastatyta daugiau kaip 10 000 naujų pastatų. Siekta valstybę „sumūryti“, vigi absoliučią daugumą namų sudarė medinukai, net Kaune 4 deš. mūriniai pastatai sudarė vos 3 proc.

Be visuomeninių, valstybinių pastatų, daugiausia buvo statomi privatūs namai, nors tai ir buvo brangi investicija. Štai 1929 m. vidutiniška namo statybos Lietuvoje kaina – 6 300 litų, o Kaune – net 21 000 litų! Todėl jų statyba galėjo užsiimti tik turtingi asmenys, dažnai į statybas buvo investuojama kooperuojantis, o vėliau namuose gyvenant keliomis šeimomis.

Kadangi pastatų daugėjo, sparčiai plėtėsi ir nuomos verslas. Nuoma buvo renkama netgi prieš statybas, kai nuomininkai sumokėdavo nuomą kelis metus į priekį, o už šiuos pinigus savininkas pastatydavo namą. Nuomos kainos irgi nemažos, laikinosios sostinės centre jos galėjo siekti ir 600 litų į mėnesį (pusė valdininko algos), toliau nuo centro kainos, žinoma, buvo mažesnės, bet vis tiek didelės.

Stambūs verslininkai dažnai nekilnojamąjį turtą nuomodavo kitoms įmonėms ir vien iš to susižerdavo nemenką pelną.

FacebookTwitterGoogle+