1919 m. Lietuvos paskola Latvijai

Lietuvos ir Latvijos likimai buvo panašūs. Tautinis atgimimas prasidėjo XIX a. (tiesa, Lietuvoje labiau buvo oponuojama lenkams, o Latvijoje – rusinimui). Galimybė išsilaisvinti iš okupacijos abiem šalims atsirado prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių paskelbė nepriklausomybę, Latvija tą padarė šiek tiek vėliau, 1918 m. lapkričio 18 d., jau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui (1918 m. lapkričio 11 d.). Abiem valstybėms paskelbus nepriklausomybę teko laukti tarptautinio pripažinimo, siekti visiško savarankiškumo. Abi kovojo ir su išorės priešais – Raudonąja Armija, vėliau ir bermontininkais, Lietuva – su Lenkija. Vis dėlto abi šalys bendradarbiavo vangiai.

1918–1919 m. bolševikams pavyko užimti apie du trečdalius Lietuvos teritorijos, o Latviją beveik visą, išskyrus Liepoją. Abi valstybės pradėjo skubiai kurti savo kariuomenes ir priešintis bolševikams. Greitai suprasta, kad tą padaryti jos galės tik vienydamos jėgas. Po Pirmojo pasaulinio karo vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. sausio mėn. Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijų atstovai pasirašė bendrą notą, kuria prašė pripažinti savo suverenitetą, vėliau pratęsė bendradarbiavimą ir koordinavo veiksmus. Bendradarbiauti reikėjo ir dėl bendro priešo, ir dėl ekonominių priežasčių. Iki 1923 m. Klaipėdos sukilimo Lietuva neturėjo priėjimo prie jūros, todėl didžioji dalis prekybos jūra vyko per Latvijos Liepojos uostą, per kurį tikėtasi gauti ir sąjungininkų paramą Nepriklausomybės kovoms. Atsirado grėsmė priėjimą prie uosto prarasti, todėl 1919 m. vasario 28 d. Latvijos Vyriausybės vadovas K. Ulmanis pasirašė sutartį su pirmuoju Lietuviško kapitalo banku (Lietuvos pramonės ir prekybos banku), vykdžiusiu svarbiausias valstybines pinigines operacijas. Pagal šią sutartį Lietuvos Vyriausybė garantavo 5 milijonų markių paskolos teikimą kaimynei. Už tai lietuviai galėjo ypač palankiomis sąlygomis naudotis Liepojos uostu. Tai tapo savotišku langu į Europą, o Lietuva ir Latvija pradėjo vis intensyviau bendradarbiauti. Vis dėlto draugystė nebuvo pastovi, ji labai priklausė ir nuo teritorinių klausimų, ir nuo Latvijos draugystės (arba ne draugystės) su Lenkija ir t. t. Todėl galima teigti, kad tarpukario Lietuvos ir Latvijos santykiai iš esmės buvo draugiški, bet dažniau šalti. Latvija paskolos per tą laikotarpį negrąžino.

Vienodas likimas valstybes ištiko ir 1940 m., kai beveik tuo pačiu metu (Lietuva birželio 15 d., o Latvija birželio 17 d.) jos abi buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Okupacijos metais abiejų valstybių diplomatinės atstovybės veikė užsienyje. Ilgainiui prisiminta ir paskola. Kaip tai nutiko? Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo nacionalizuotas turtas, taip pat ir bankai. Okupacinė valdžia perėmė ir Lietuvos banką bei jo turtą. Vienas iš svarbiausių komunistų valdžios tikslų buvo gauti Lietuvos aukso atsargas, kurių didžioji dalis buvo saugoma užsienyje (JAV, D. Britanijoje, Prancūzijoje ir kt.). Kreiptasi į užsienio šalių vyriausybes su prašymu auksą atiduoti. Didžioji dalis valstybių tą padaryti atsisakė, nes nepripažino Lietuvos okupacijos.

Pavyzdžiui, JAV iki 1940 m. okupacijos Federalinio rezervo banke buvo laikoma 2 493,61 kg Lietuvos aukso. Po 1940 m. Lietuvos auksas JAV Prezidento Franklino Delano Ruzvelto dekretu buvo įšaldytas, bet kokioms operacijoms atlikti reikėjo gauti JAV Iždo departamento sekretoriaus leidimą. Vėliau leidimas naudotis sąskaitomis ir auksu buvo duotas Lietuvos diplomatinei tarnybai, veikusiai emigracijoje. Lėšos, gautos už parduotą auksą, buvo naudojamos diplomatinei veiklai finansuoti ir išlaidoms padengti. Jos buvo paskirstomos visoms išlikusioms Lietuvos pasiuntinybėms ir konsulatams. Reikia pasakyti, kad tai nebuvo labai geras sprendimas. Latvių ir estų diplomatai su leistu disponuoti auksu pasielgė išmintingiau, jis buvo investuotas, o gautos palūkanos naudotos diplomatinėms misijoms išlaikyti. Jau 1980 m. už parduotą auksą gauti pinigai baigėsi ir mūsų diplomatinės tarnybos veiklai kilo didelių finansinių problemų. Jas pavyko išspręsti 1980 m. sausio 30 d., kai, tarpininkaujant JAV Valstybės departamentui, 1981 m. buvo pasiektas susitarimas su Latvijos diplomatine tarnyba, sutikusia kasmet paskolinti apie 150 tūkst. JAV dolerių Lietuvos Respublikos ambasadai Vašingtone išlaikyti. Nuo 1981 m. sausio 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. šioms reikmėms latviai skyrė 1 523 000 JAV dolerių. Prie to prisidėjo ir istorinė atmintis, būtent, 1919 m. kovo 1 d. Lietuvos suteikta paskola Latvijai.

Keletą metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nei Lietuva, nei Latvija nekėlė klausimo dėl skolos grąžinimo. Pirmą kartą klausimas iškeltas 1995 m. Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos vyriausybės 2005 m. pasirašė susitarimą dėl šios skolos grąžinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino, kad skola Latvijos Respublikai yra lygi pinigų sumai, gautai ambasadai Vašingtone išlaikyti nuo 1981 iki 1991 m., iš viso 1 523 000 JAV dolerių. Šalys susitarė, kad ši grąžintina pinigų suma nebus indeksuojama ir palūkanos už ją nebus skaičiuojamos.

FacebookTwitterGoogle+